Vienas svarbiausių ir labiausiai pabrėžiamų Mišių ir jose vykstančių procesų yra išgijimas, atsigavimas – dvasinis, protinis ir fizinis. Nuodėmė pati savaime visada yra kažko, kas egzistuoja, sunaikinimas arba to, kas turėtų egzistuoti, augti ir vystytis, trukdymas. Viskas, kas naikina draugystę, džiaugsmą, meilę, pasitikėjimą, viltį, tikėjimą arba trukdo šioms vertybėms augti, savaime yra nuodėmė ir nuodėminga, o kur yra nuodėmė, ten žmogus yra sužeistas, ligotas, nepajėgus gyventi gyvenimo, kuriam jis buvo sukurtas. Nesumenkinant žmogaus nedorumo ir atsakomybės už nuodėmę, būtina pabrėžti žmogaus bejėgiškumą kovoje su asmenine nuodėme ir bejėgiškumą priešintis bendram blogiui, griovimui, sunaikinimui, žaizdoms.

Krikščionis, dalyvaujantis Eucharistijos šventėje, patiria didį vidinio išgijimo suvokimą, labai dažnai ir fizinį išgijimą kaip įrodymą, kad vidinis išgijimas įvyko. Luko evangelijoje 5,17-25 rašoma: 

Vieną dieną jis mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti.  Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų.  Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi.  Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“  Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“  O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje?  Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmes tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’  O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“.  Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo.

Neturėtume išeiti iš bažnyčios, kol neišgysime viduje, kol negausime naujos laisvės nuo nuodėmės ir naujos laisvės naujam perkeičiančiam veikimui pasaulyje, ir vos tik išėję iš bažnyčios, esame pašaukti neštis šią gydymo dovaną. Tai nereiškia, kad visi esame pašaukti daryti matomus stebuklus, matomos tvarkos stebuklus, bet pirmiausia stebuklus, kurie sukuria meilę. Meilė yra gydanti jėga, nes pirmiausia mums reikia vidinio išgijimo.

 Kreiptis į žmogų vilties ir padrąsinimo žodžiu, duoti gerą patarimą, žinoti, kaip ištiesti ranką – reiškia išgydyti, nes kaip vienas blogas žodis nužudo sielą, panardina į tamsą, atima džiaugsmą, ramybę ir gyvenimo prasmę, taip ir vienas geras žmogiškas žodis, kylantis iš dieviškojo žodžio, daro viską priešingai. Žmogus labiausiai sužeistas ir ligotas tuomet, kai jam nedovanojamas artimas, o jis sveikas ir gyja, kai jam save dovanoja žmonės ir kai jis pats tampa dovana. Užtenka tik prisiminti, ką vaikui dar prieš gimimą reiškia, ar tėvai su džiaugsmu jo tikisi kaip dovanos, ar jis yra atstumiamas. Tai ypač aktualu, kadangi dovanojimas ar nedovanojimas vyksta ir vėliau gyvenime. Daugelis dvasinių, psichinių ir fizinių ligų yra glaudžiai susijusios su savęs dovanojimu ar nedovanojimu.

Būti tikinčiu žmogumi, patirti Eucharistiją ir gyventi ja kasdieniame gyvenime, darbe ir susitikimuose su žmonėmis reiškia būti išgydytam ir būti gydytoju. Melstis, aukotis, duoti reiškia būti gydytoju. Taip darydami suprasime, ką tai reiškia: Aš atėjau dėl nusidėjėlių ir ligonių.

Eik ramybėje ir vėl ateik

Kai po Mišių išeiname iš bažnyčios su palaiminimu ir norime išeiti ramūs, vėl gauname malonę, bet kartu ir užduotį gyventi kasdienybėje taip, kad būtume palaiminimas, o tai reiškia bene-dicere – gerai kalbėti su visais ir apie kiekvieną, žodžiais ir darbais. Tai dieviška užduotis – pašventinti gyvenimą palaiminimu ir ramybe. Tai iš tikrųjų yra Dievo sugrįžimas į pasaulį, kuris vieną dieną nuo Jo atsiskyrė per nepaklusnumą, nutraukdamas draugystę. Tai yra  kelio paruošimas Viešpačiui, Jo atėjimui ir Jo buvimui su žmonių sūnumis.

Kas rimtai apsisprendžia dėl šios užduoties ir ją priima visa širdimi, tas patirs daug sunkumų, bet ir džiaugsmų gyvenime. Jam nutiks taip, kaip nutiko pranašui Elijui. Jis pavargs nuo žmonių nedorybių, neprotingumo, kurtumo ir aklumo ir bus gundomas: palikti viską ir bėgti nuo pasaulio ar pasiduoti blogiui? Tai gali nutikti kiekvieną dieną. Kuo sąmoningiau kovojame su blogiu vardan gėrio, tuo labiau patiriame vidinį nuovargį, ir būtent tada tas momentas turėtų mus paraginti sugrįžti prie Jėzaus, prie Mišių aukos, kad vėl pradėtume ir tęstume su juo pasaulio ir savo gyvenimo atpirkimą.

Tačiau ne tik dvasinių jėgų atnaujinimas, bet ir dėkingumas turi skatinti mus kasdieniams susitikimams maldoje ir, kiek įmanoma dažniau, Eucharistijos aukoje. Taip tęsime gyvenimo vienybę. Taip būsime gyva auka Dievo Tėvo garbei ir šlovei. Amen.