Kai tik bus pasiekta bendrystė per atleidimą, individo, šeimos ir bendruomenės, o paskui ir pasaulio gyvenime bus žengtas naujas žingsnis, t. y. žmonės ims šlovinti Tėvą danguje. Kai žmonės mato gerus darbus, tada iš jų širdžių liejasi šlovinimas ir gyrius, pripažinimas ir palaiminimas. Geri darbai, atleidimas, per jį parodyta meilė ir nauja bendrystė būtinai gimdo džiaugsmą ir ramybę, šlovinimą ir aukštinimą bei Dievo Tėvo palaiminimą Jėzuje Kristuje per Šventąją Dvasią.

    Šventasis Paulius siekė nuolatinio Dievo garbinimo ir šlovinimo. Savo laiške kolosiečiams įkvėptas rašo:

 Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi!

 Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui! (Kol 3, 12–17)

Atsižvelgdami į šį raginimą, tikrai galime patyrinėti savo maldą ir pakeisti maldos priežastį, jei ji nėra tinkama. Būtent, mums labai lengva galvoti apie maldą kaip apie laiką, kai pagal tam tikrus modelius prašome Dievo dėl savo poreikių. Daugelis krikščionių nežino kitų maldų, išskyrus maldą, kurioje jie ko nors prašo. Jei į jas atsakoma, jie patenkinti, tačiau daugelis, nors sulaukę atsakymo, atsisako ir tokio tipo maldos.

 Mišių šventimas ir nuolatinis mišių aukojimas už kitus ir kartu su kitais kasdieniame gyvenime įpareigoja nuolat dėkoti Dievui ir šlovinti Jį už visas Jo duotas gėrybes, už visas Jo malones, net už kryžius ir sunkumus, nes tikėjimu žinome, kad šlovinantiems Dievą ir Jį mylimtiems viskas išeina į gera. Dėkojimas, garbinimas, šlovinimas yra mūsų požiūrio į Dievą išraiška, o tai yra giliausia tikėjimo ir meilės išraiška, nes kas myli Dievą ir kas tiki Dievą, visada žinos ir niekada nepamirš, kad viskas, ką jis turi, ir yra iš Dievo. Viskas, kas gera, viskas, kas gražu,  kilnu, visos dovanos, visa tai ateina iš Jo ir nusipelno meilės. Kitaip tariant, norėdami ir toliau šlovinti, garbinti ir dėkoti Dievui, turime atsisakyti arogantiško požiūrio – stengtis būti panašūs į Dievą, užuot sąmoningai ir dėkingai priėmę visa, ką Dievas mums duoda.

 Marija, Taikos Karalienė, savo pranešimais skatina mus būti dėkingus, nes Ji pati dėkoja. Kiekvienas pranešimas baigiamas padėka: “Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą!” 1985 m. spalio 3 d. pranešime Ji sako:

 “Brangūs vaikai! Noriu pasakyti, kad dėkotumėte Dievui už visas Dievo jums suteiktas malones. Dėkokite Viešpačiui už visus vaisius ir šlovinkite Jį! Brangūs vaikai, mokykitės dėkoti už mažus dalykus ir tada galėsite dėkoti už didelius dalykus. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą!”

 Tikintieji galės garbinti, šlovinti ir dėkoti, kai pradės visada ir visur atpažinti Dievą, o per jų Dievo garbinimą bei šlovinimą ir pasaulis pažins ir pamils ​​Dievą.

Ant kaktos, lūpose ir širdyje

  Mišių metu patyrėme, kaip Dievas kalba mums. Skaitydami ir klausydami Dievo žodžio iš Senojo ir Naujojo Testamentų bei Evangelijos supratome, kad tai Dievo Žodis, skirtas mums per pranašus, apaštalus ir evangelistus. Prieš pačią Evangeliją padarėme kryžiaus ženklą ant kaktos, lūpų ir krūtinės. Tai iš tikrųjų yra mūsų pažadas galvoti, kalbėti ir saugoti Dievo Žodį savo širdyse, kaip saugotume bet kokį brangų daiktą. Iš čia iš tikrųjų ir yra mūsų užduotis kasdienybėje: nuolat apmąstyti, visame, kas vyksta, atpažinti Dievo Žodį ir lyginti jį su tuo, ką girdėjome apie šventųjų rašytojų išgyvenimus, ir savo lūpomis tai liudyti, kalbėti žmonėms apie Dievą. Todėl tai ne tik kunigų ar tik pašvęstųjų, bet kiekvieno krikščionio, buvusio Mišiose, natūraliausia užduotis.O žinoti, kaip atpažinti Dievo kalbą ir perkelti ją į savo gyvenimą bei interpretuoti ją kitiems, reiškia kalbėti Dievo vardu. Ir tai yra pranašiška užduotis, pranašiška misija. Taip elgtis kasdieniame gyvenime reiškia paversti kiekvieną gyvenimo aplinką – tiek mūsų pačių, tiek bendruomenės ir šeimos, tiek viso pasaulio gyvenime – į aplinką, kurioje kalba Dievas, o mes suprantame ir perduodame Jo kalbą kitiems. Taip vykdoma pranašiška Dievo tautos misija jos kelionėje per istoriją.

Ir kaip šv. Lukas sako apie Mariją, kad Ji laikė žodžius savo širdyje ir juos apmąstė, lygindama su įvykiais, kurie tapo Naujojo Testamento įvykių užuomazga, taip ir kiekvienas tikintysis tampa panašus į Mariją. Jis tampa tuo, kuris priima Dievo Žodį, suteikia jam erdvės savo mintyse, suteikia jam savo lūpas ir ypač savo širdį kaip naują pašvęstą erdvę, kurioje Dievo Žodis tampa žmogumi kiekvieno asmens gyvenime.

Tačiau gyvenimas yra sunkus. Žmogus susiduria su pavojais ir pagundomis iš vidaus ir išorės. Jos nori ir gali jį nukreipti nuo saugaus kelio pas Dievą. Štai kodėl žmogaus mintys dažnai būna toli nuo Dievo minčių. Jo lūpos taria žodžius, kurie neseka dieviškojo žodžio, o širdis lengvai užsidaro ir tampa erdve, kurioje negali gyventi Dievo Žodis, dėl to atsiranda dvasinis aklumas. Žmogus tampa nebylys ir kurčias jį supančiam ir jame pačiame esančiam dieviškumui. Pastebėti šiuos pavojus ir stengtis jiems atsispirti tikrai yra viena iš šventų kiekvieno krikščionio pareigų. Gyvendami pasaulyje susiduriame su viskuo, kas pasaulietiška, tačiau bendradarbiaujant su Dievo malone viskas – net ir nuodėmė – pakrypsta į gėrį, į kalbančio Dievo pažinimą. Šis bendradarbiavimas reikalauja ir maldos, ir pasninko. Dažnai kančia yra bežodis Dievo kalbėjimas, atveriantis žmogui akis, širdį ir sielą, kad žmogus atpažintų Dievo kalbą ir ją priimtų.