Į Mišias ateiname iš savo kasdienio gyvenimo, kuriame nuolat kovojame su nuodėme. Šioje kovoje pasaulis, kūnas ir tamsos jėgos susiduria su Dievo ramybe ir Dvasios pasauliu, meile ir ramybe. O žmogaus širdis yra arena, kurioje vyksta ši kova. Tai švyturys, iš kurio turi sklisti geresnio pasaulio šviesa, geresnių žmonių santykių šviesa, teisingumo ir taikos šviesa. Žmogaus širdis yra erdvė, kurioje susitinka ir susijungia teisingumas ir taika. Bet jei nuodėmė paima valdžią širdyje, tada iš jos kyla tamsa ir visas kitas blogis. Apaštalas Paulius taip kviečia: „Gyvenkite Dvasia, ir nepasiduosite kūno geismams…“ (Gal 5,16)

O laiške romiečiams jis rašo: „Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad paklustumėte jai jo geiduliuose; ir neduokite savo kūno narių kaip neteisumo ginklų nuodėmei, bet paveskite Dievui save kaip atgijusius iš numirusių, o savo narius – kaip teisumo ginklus. Nuodėmė jūsų neturi valdyti, nes jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje“ (Rom 6, 12–14).

 Po kiekvienų Mišių esame ne tik pašaukti, bet ir sustiprinti gyventi Dvasia ir kovoti prieš kūno darbus ir vaisius. Šioje gyvenimo kovoje iškovojamos pergalės ir patiriami pralaimėjimai, daromos nuodėmės ir randasi žaizdos – bet meilė taip pat veikia ir žaizdos gydomos. Tokie mes ateiname į Mišias, kuriose Jėzus aukojasi už mus, ir grįžtame iš jų atsinaujinę ir pilni jėgų. Todėl galime teigti, kad nuo pirmo žingsnio už bažnyčios ribų po to, kai dalyvavome Jėzaus liturgijoje už mus, prasideda mūsų liturgija, mūsų auka už kitus – ir ji išauga iš Kristaus aukos ir veda į Kristaus auką, kaip jos viršūnę, šaltinį ir tikslą. Todėl mūsų gyvenimas gali būti ir liturgija, kitų Eucharistija, kuri taip tobulinama, sujungiama ir daroma vaisinga. Taigi, susijungę su Kristumi tikroje gyvenimo vienybėje, mes taip pat tampame gyva auka Tėvo garbei. Mes tampame Jo buvimu šiame pasaulyje ir tęsiame atpirkimo darbą, kadangi patys esame atgimę iš to paties atpirkimo vaisių.

Tuo remiantis, krikščioniškasis gyvenimas iš esmės yra eucharistinis gyvenimas, tai yra meilės gyvenimas,  dosniai ir džiaugsmingai atiduodamas kitiems. Čia Eucharistija tampa ramybės šaltiniu. Kiekvienas taikos kelias yra Eucharistijos kelias. Ten, kur meilė gyvena ir atsiduoda kitiems, gimsta ramybė, ir kuo daugiau besąlyginės meilės, atsiduodančios kitiems, tuo lengviau bus pasiekti taiką su Dievu ir su žmonėmis. Nuodėmė visada yra tikrovė, kuria mes kažką nužudome kituose: arba ką nors iš jų atimame, arba neduodame pakankamai to, ką turėtume duoti. Tai atveria kelią visokiems konfliktams, destrukcijai ir karams. Mūsų gyvenimas yra liturgija kitiems, o šis eucharistinis mūsų gyvenimo matmuo gali būti įžvelgiamas Šventųjų Mišių tvarkoje.

Gailestingas atlaidumas ir vienybės kūrimas

 Matėme, kad pirmoji liturginės aukos apeiga yra nuodėmių išpažinimas ir malda, kad Viešpats mūsų pasigailėtų. Tai yra eucharistinių pamaldų pradžios sąlyga. Dievas yra pašlovintas dėl savo atleidimo, dėl Jo pasiklydusių vaikų priėmimo, dėl Jo susijungimo su savo prarastais sūnumis. Savo Eucharistijoje už kitus krikščionis pirmiausia turi pradėti patirti būtent šį liturginės aukos matmenį. Tai besąlygiška. Tai reiškia, kad atsidūrę tokiose gyvenimo aplinkybėse, kai ką nors padarėme prieš ką nors ir sugriovėme vienybės galimybę, turime nesvarstydami ir nedelsdami tai ištaisyti. Mišių metu tai jau įvyko širdyje, o viso to patvirtinimas gyvenime turi sekti kaip natūraliausia pačios pirmosios Šventųjų Mišių apeigos pasekmė. Jei krikščionis ir toliau nesutiktų su kitais, ginčytųsi ir konfliktuotų, taip išprovokuodamas blogus santykius su kitais, jis paneigtų esminę savo krikščionybės dalį. Kas neatleidžia, uždaro sau duris ir negauna atleidimo, taigi išskiria save iš bendruomenės, į kurią veda visas atleidimas, nes pirmasis atleidimo, ypač susitaikymo, vaisius yra nauja vienybė su Dievu ir su žmonėmis. Nesusitaikymas sukelia visas kitas blogybes asmeniniame žmogaus, šeimos, visuomenės, Bažnyčios ir net viso pasaulio gyvenime. Jei tik žmonės turėtų daugiau susitaikymo dvasios  ir pasirengimo atleisti, tada konfliktai, karai, išsiskyrimai, girtavimas, narkotikai, savižudybės, sumaištis ir kitos blogybės būtų lengvai įveikiamos. Ir čia galime suprasti, kad nusidėti, suklysti, nusikalsti nėra tokia didelė žmonijos problema, kaip žmogaus nenoras atleisti ir susitaikyti. Susitaikyti su savimi reiškia priimti save, tas pats pasakytina ir apie susitaikymą su kitais ir su Dievu. Priėmimas sukuria naują vienybę, kuri daro žmogaus gyvenimą ir darbą laimingesnį, turtingesnį ir prasmingesnį, o taip pat ir žmogaus egzistenciją apskritai. Atsiskyrimas dėl nuodėmės daro žmogų nelaimingą, nes nėra susitaikymo. Todėl visų, ateinančių į Mišias, pirmas ir svarbiausias uždavinys – atleisti ir prašyti atleidimo, skelbti Dievo gailestingumą, kalbėti ir savo gyvenimu, darbais ir žodžiais liudyti dosnų Dievo atleidumą, melsti atleidimo ir susitaikymo malonės. O Mišiose, kuriose dalyvausite bažnyčioje, atverkite  širdį ir melskitės už visus nesusitaikiusius.