Vieną vasaros vakarą Medžiugorjėje, jau sutemus, pajutau norą eiti ir melstis prie Mėlynojo Kryžiaus. Taigi nuėjau ten ir pradėjau melstis Rožinį. Maldos metu pradėjau vidinį pokalbį su Dievo Motina, tiksliau, tiesiog varginau Ją kaip mažas vaikas. Nežinau, kas tą akimirką man atėjo į galvą, bet pradėjau prašyti Dievo Motinos, kad man ką nors pasakytų. „Dievo Motina, prašau, pasakyk man ką nors. Prašau, prašau. Tai gali būti bet kas, tiesiog pasakyk man ką nors.” Taigi meldžiausi ir vėl kreipiausi į Motiną. Ir baigęs visą Rožinį negavau to, ko prašiau. Tada nusprendžiau toliau melstis ir meldžiausi kitą Rožinio dalį. Ir vėl baigiau kartodamas „Prašau, prašau, pasakyk man ką nors, Tu gali net mane pabarti, tiesiog pasikalbėk su manimi”. Jaučiausi šiek tiek vaikiškai, bet taip lengvai ir smagiai. Pasakiau sau, kad Dievo Motina liepia mums būti kaip vaikams, o aš esu Jos vaikas, todėl nesustosiu, kol Ji man neatsakys. Kai baigiau paskutinį antrojo rožančiaus dešimtuką, nutilau. Nustojau melstis ir įkyrėti, tiesiog tylėjau ir klausiausi. Ir po kurio laiko širdyje išgirdau vieną paprastą sakinį: „Tavo malda man labai svarbi”

Man sunku apibūdinti tą momentą. Vienas paprastas sakinys, keli žodžiai, ištarti taip švelniai, su tokia meile, kad jie smogė man iki širdies gelmių ir prasiskverbė per mane. Staiga supratau, kodėl Dievo Motina taip dažnai kviečia mus melstis: kaip svarbu, kad melstumės Jos intencijomis, melstumės už kunigus, savo šeimas ir bendruomenes bei vieni už kitus. Galiu pridurti, kad iki tol visada maniau, kad mūsų maldos yra lašas vandenyne, bet taip nebuvo. Tai nėra lašas, tai net ne jūra, Dievo Motinai tai yra daug, daug daugiau, nes kiekvienas lašas praeis, jūra praeis, bet visos mūsų maldos bus nukreiptos į Amžinybę. Ir šiuos žodžius Dievo Motina sako kiekvienam iš mūsų su didele meile: „Tavo malda man labai svarbi”.