Iškilmingai sugiedojus preliudiją, susirinkusieji džiaugsmingai sveikina Tą, kuris ateina. Jis palaimintas, Tėvo siųstas. Jis yra šventas. Jam šaukiama Osana, o tai reiškia šlovė, garbė ir palaiminimas priklauso Avinėliui, kuris ateina gelbėti žmonių.
Visa tai iš tikrųjų yra pasiruošimas šventinei akimirkai, kurios tikintieji paprastai laukia atsiklaupę. Perkeitimas įvyksta būtent tada, kai kunigas, naudodamasis kunigystės įšventinimo jam suteikta valdžia, paima duoną ir taria Vyriausiojo Kunigo žodžius, ištartus per Paskutinę vakarienę: Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tada jis paima taurę, vėl kartodamas paties Kristaus žodžius: Tai yra taurė mano kraujo, Naujosios ir amžinosios sandoros, kuris už jus ir už visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Kartojami žodžiai, kuriais pats Kristus suteikia įgaliojimus savo apaštalams daryti tą patį: Tai darykite mano atminimui!
Tikinčiojo širdis šių šventų ir džiaugsmingų akimirkų laukia su gilia pagarba ir atsidavimu, dažniausiai gilioje tyloje. Šios paslapties akivaizdoje geriausia pasilikti susižavėjus ir meilę išreikšti trumpais sveikinimais, nes dėkinga širdis, kupina meilės ir troškimo susitikti, gali juos sukurti. Kartais ką nors pagiedant, sušunkant Aleliuja ar dar ką nors tinkamo, bet įprasta, kad atėjimo, įsikūnijimo laukiama tyloje ant kelių. Kiekvienas perkeitimas iš tikrųjų yra naujas Dievo Žodžio įsikūnijimas, kuris mums, nusidėjėliams, tampa gyva duona ir dievišku gėrimu. Aš tave garbinu, tikiu ir myliu. Nuoširdžiai sveikinu tave, Gelbėtojau. Sveikiname Tave atvykus!

MES SKELBIAME, VIEŠPATIE, TAVO MIRTĮ
Po perkeitimo, Dievo Sūnaus atgimimo ant altoriaus, kunigas taria: Tikėjimo paslaptis. Tai tikrai neišpasakyta paslaptis. Mūsų paprastos duonos ir vyno dovanos dieviškos galios dėka tapo dieviškomis dovanomis. Nuo tos akimirkos Jėzus yra atėjęs su siela ir kūnu, dieviškumu ir žmogiškumu. Čia Jis iš naujo miršta, Jo mirtis ir prisikėlimas atkuriami ir skelbiamas Jo atėjimas. Štai kodėl tikintieji atsako žodžiais: Mes skelbiame Tavo mirtį, Viešpatie, ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant!
Minimas atėjimas yra šlovingas Jėzaus atėjimas laikų pabaigoje. Todėl Eucharistijos šventimas šią akimirką paliečia mirtį, po kurios seka prisikėlimas, skelbiantis šlovingą atėjimą, mūsų ir visos bendruomenės bei visos žmonijos gyvenimą, peržengiant laikinumo ribą, mirtį ir jau dalyvaujant amžinajame gyvenime. Laikinumas, ribotumas, sužeidimai ir mirtis mumyse ir aplink mus taip tampa susitikimo vieta su amžinu, nepraeinančiu, pašlovintu gyvenimu.
Skelbdami Kristaus mirtį, mes, taip sakant, kasdien mirštame nuodėmei ir mirčiai ir kasdien prisikeliame naujam, atnaujintam gyvenimui, geresniam ir gražesniam gyvenimui. Baimė išnyksta, gyvenimą užgožiantis antkapis nuvirsta ir gyvenimas prasideda iš naujo. Nugalėti mirtį jau šiame gyvenime reiškia turėti jėgų mylėti ir mylint paaukoti save dėl kitų. Kas nepriima mirties, tas negali gyventi ir mirtis jį nugalės, sunaikins ir jis viską praras, gyvens nuolatinėje baimėje ir būtinybėje išsaugoti savo gyvybę. O kas nori ją išsaugoti, tas praranda! Tačiau kas nori laisvai gyventi šiame pasaulyje su Dievo vaikų laisve, savo mirtį per Kristaus mirtį turi matyti kaip sąlygą, kad taip jis vėl gaus savo gyvybę Kristaus gyvenime ir dalyvaus Jo pašlovintoje amžinybėje. Todėl akimirka, kai skelbiame apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą, turėtų būti ypatingo džiūgavimo, džiaugsmo ir gilios ramybės akimirka. Savo mirtimi Jėzus Kristus nugali mūsų mirtį ir suteikia mums naują gyvenimą. Taigi Eucharistija mums, krikščionims, tampa nuolatiniu atsinaujinimu ir atsivėrimu gyvenimui, kurio siekia kiekvieno žmogaus širdis.
Tėvas Slavko Barbaričius, OFM