Mieli Medžiugorjės draugaiǃ

Esu tėvas Ditmaras Seifertas, gimiau Vokietijoje, bet jau 22 metus dirbu savo antrojoje tėvynėje Rusijoje. Kai pradėjau savo misiją Rusijoje, buvau kupinas entuziazmo. Pagalvojau sau, kad Nekaltosios Marijos Širdies triumfas jau prasidėjo. Žmonės taip pat domėjosi, buvo smalsūs ir kiekvienais metais į mūsų parapiją ateidavo naujų tikinčiųjų. Per vienerius metus pakrikštijau 40 žmonių. Pastaruoju laiku situacija šiek tiek pasikeitė. Pradinė euforija praėjo, viskas nurimo. Katalikai yra mažai pažįstami Rusijos visuomenėje. Esame nykstanti maža mažuma, kuri beveik nevaidina jokio vaidmens. Su tuo kartais sunku susitaikyti, ir kyla klausimas: „Ar tai apskritai prasminga?“ Reikia daug jėgų, kad galima būtų plaukti prieš srovę. Iš kur imti stiprybės? Blogiausia, kai prarandame tikėjimo džiaugsmą. Prieš penkiolika metų savo parapijoje atsisakiau televizoriaus ir pradėjau kasdien garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą. Būtent ten aš atiduodu visas savo baimes Viešpačiui. Kartais tiesiog pasikalbu su Juo apie viską, kas mane jaudina. Meldžiuosi už mūsų žmones ir skiriu juos Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tai taip pat svarbu, kaip ir aktyvus darbas. Žmonės atveria savo širdis, kai meldžiamės už juos. Jis mane išgirsta ir atsako. O ryte stengiuosi kiekvieną dieną aukoti save, savo artimuosius, savo parapiją ir savo žmones Mergelės Marijos Nekaltajai Širdžiai. Mūsų emocijos ne visada yra mūsų draugai. Bet jei aš viską įdėsiu į Marijos širdį, tada Ji gali viską paversti nauda ir gėriu.

Ir mano dvasiniame gyvenime yra dar vienas ramstis: mano reguliarios kelionės į Medžiugorję. Man jos visada yra didelė malonė, palaikanti mane atliekant misionierišką pašaukimą. Ypač Medžiugorjėje jaučiu, kaip Dievo Motina paima mano ranką ir veda mane. Kiekvieną kartą Ji suteikia man nuostabių susitikimų ir patyrimų, kurie sustiprina mane kunigystėje. Šiemet buvau su draugu. Ir viską darėme kartu. Tam tikru momentu jaučiausi šiek tiek nereikalingas, nes visi jį pažinojo. Man tai buvo skaudi akimirka. Tą metu jaunas vyras paprašė manęs Išpažinties. Jis praktiškai išpažino visą gyvenimą.

Kalbėjomės beveik 2 valandas. Po Išpažinties atėjo jauna moteris iš Pietų Amerikos. Ir ji išėjo su džiaugsmo ašaromis akyse. Tą akimirką pajutau, kaip Dievo Motina atveda pas mane žmones, kad galėčiau jiems padėti. Medžiugorjėje Dievo Motina man parodė, kaip Jai ir žmonėms manęs reikia. Tai pripildo mane dėkingumo Marijai ir didelio džiaugsmo dėl savo pašaukimo. Žinau, kad Ji kviečia ne tobulus žmones, o kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, su savo stipriosiomis ir silpnosiomis pusėmis. Dievo Motinai aš nesu permaininga moneta, bet Ji mane pašaukė, nes pažįsta mane ir pasitiki manimi.

Tėvas Ditmaras Seifertas