Taika yra dažna Dievo Motinos pranešimų ir kvietimų tema. Taika neateina savaime. Tai darbo, pastangų ir kovos su savo trūkumais ir aistromis rezultatas. Šioje kovoje, jei mes atkakliai laikysimės, Dievas mūsų nepaliks ir neapleis. Dvasiniame traktate „Kristaus sekimas“, priskiriamame Tomui iš Kempio, pirmosios dalies dvyliktame skyriuje sakoma: „Mes galime turėti daugiau ramybės, kai nesirūpiname kitų žmonių žodžiais ir darbais bei dalykais, kurie mums nepavesti. Kaip gali ilgai išlikti ramus pasaulyje tas, kuris kišasi į kažkieno reikalus, kuris ieško su juo pačiu nesusijusių įvykių, kuris mažai ar retai atsisuka į savo vidų? Palaiminti yra tie, kurie paprastos širdies, nes jie turės daug ramybės. Kodėl kai kurie šventieji tapo tokie tobuli ir tokie gabūs kontempliacijai? Nes jie stengėsi visiškai užgniaužti savyje visus žemiškus troškimus, todėl sugebėjo visa širdimi atsiduoti Dievui ir visiškai laisvai klausytis savo dvasios. O mes esame per daug užsiėmę savo aistromis, mums per daug rūpi tai, kas praeina. Mes retai sugebame visiškai nugalėti nors vieną ydą ir mums nerūpi kasdienis tobulėjimas: štai kodėl mes liekame šalti ir abejingi.“

Mes dažnai trokštame ir ieškome ramybės savo širdyse, bet mažai darome, kad pasiektume taiką. Tai, kas atima iš mūsų ramybę mūsų laikais, yra rūpesčiai, skubūs reikalai, skubėjimas, socialinė žiniasklaida ir priklausomybė. Ir rezultatas yra išsiblaškymas. Žmogus tarsi praranda tikrąjį kelią ir išsiblaškęs jis jau neberanda savojo kelio. Visa tai skatina ir mūsų silpnumas, nes mes manome, kad malda yra kažkas sunkaus ir varginančio, nes juk malda yra kova, kai kovojame Dievo padedami su mūsų silpnybėmis, abejingumu ir tingumu.

Maldą galime palyginti su kopimu į kalną. Ir vos tik mes pasiekiame kokią viršūnę, greitai pamirštame visas pastangas, nes galime mėgautis gamtos grožiu ir vaizdu nuo kalno.

Bet jei mes neturime laiko Dievui ir neleidžiame Jam ateiti pas mus, ar tai nereiškia, kad mes iš tikrųjų nemylime Jo visa širdimi? Ir mes negalime mylėti Dievo, jei nesistengiame Jo pažinti visa širdimi. Mes galime perpildyti savo sielą ir širdį įvairiausiais dalykais, kad mūsų širdyse nebeliktų vietos Dievui ar net mums patiems. Ir to pasekmės yra nerimas, tuštuma, nerimas ir baimė. Negalime apgauti širdies. Ji žino, kas yra jos autorius. Dievo Motina nuolat skatina mus likti ištikimus maldai, tai yra būti ištikimiems meilei. Tik per maldą galime atnaujinti savo santykį su Dievu ir tik tada Dievas gali suteikti harmoniją ir ramybę mums, mūsų šeimoms ir pasauliui.

Dievas niekada nepavargsta klausytis mūsų maldų ir prašymų. Dievas gali išgirsti mūsų maldą, kai esame pasirengę suderinti savo gyvenimą su Jo valia ir kovoti su savo nepastoviais polinkiais. Malda padeda mums atsiverti ir atverti save Dievui ne tik su visa savo kančia ir skausmu, bet ir su visomis gerosiomis savybėmis ir dovanomis, kurias gavome iš Jo. Malda veda mus į tiesą apie save Dievo akivaizdoje, ir tik tiesa mus išlaisvina ir veda į ramybę, kurią Dievas nori mums suteikti.

Malda

Mergele Marija, Taikos Karaliene, Dievas atsiuntė Tave pas mus iš meilės, kad Tu pašauktum mus į kelią, vedantį į gyvenimo pilnatvę. Tu, Marija, ėjai mūsų keliais, patyrei mūsų skausmus ir kryžius, bet Tu taip pat žinai Dievo visagalybę ir malonę. Dėkojame, kad nepavargsti su mumis. Ypač aukojame Tau mus visus ir tuos, kurie neranda Dievo duodamos ramybės. Pažvelk savo motiniška Širdimi į visas tas širdis, kuriose gimsta neapykanta, karas ir žudynės. Užtark visus tuos, kurie kenčia nuo blogio, karo ir žudynių pasekmių. Mes prašome Tavo motiniško užtarimo visoms šeimoms, kuriose nėra ramybės, pagarbos ir meilės, ir ypač meldžiamės už vaikus, kurie kenčia dėl savo vyresniųjų savanaudiškumo. Amen.

Tėvas Ljubo Kurtovičius, OFM