DALYVAUKITE MIŠIOSE ŠIRDIMI!

Viskas, kas iki šiol buvo pasakyta, ypač rožinio malda ir jo paslapčių apmąstymas, taip pat malda su Marija ir malda Šventajai Dvasiai, turėjo tik tokią prasmę: paruošti mūsų širdis susitikimui su Dieviškuoju svečiu Dieviškajame pokylyje. Dabar mes ir toliau apmąstysime atskiras Mišių dalis ir kiekvieną kartą stengsimės melstis širdimi.

Viešpatie, pasigailėk…

Kiekvienų Mišių pradžia pažymima nuodėmių išpažinimu ir malda, kad į mūsų sielą plūstelėtų gailestingumas, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos, kad mūsų siela būtų išgydyta ir mes vertai dalyvautume liturginėje aukoje. Mūsų silpnybių pripažinimas tuo pat metu yra Dievo gailestingumo triumfas. Mums leidžiama ateiti ir pripažinti, kad nusidėjome mintimis, žodžiais, darbais ir pareigos nevykdymu, ir Dievas mūsų neteisia, o visa tai nukreipia savo gailestingumo šlovei, atleisdamas mums ir taip leisdamas dalyvauti Jo Sūnaus iškilmių šventėje.
Susitaikymas ir atleidimo prašymas taip pat reiškia taiką su Dievu ir taiką su žmonėmis. Norėdami gauti atleidimą, turime atleisti. Kad mums būtų parodytas gailestingumas, turime būti gailestingi. Eucharistija, šventosios Mišios – tai šventė, vaišės. Patirtis sako, kad negalime būti prie vieno stalo su žmogumi, kuris mums neatleido arba kuriam mes neatleidome. Todėl pirmiausia prašome: Viešpatie, pasigailėk ir atleisk, o aš atleidžiu visiems ir noriu būti vienybėje su visais.
Atgailaujame už savo mintis, nes tas, kuris leidžia sau blogas mintis ir blogus ketinimus, net jei ir slepia jas savo širdyje, už jas atsako, nes tai visada yra blogos širdies apraiška ir vaisius. Esame pašaukti atsispirti kiekvienai blogai minčiai, norui ar ketinimui. Bet kokios dvejonės ir flirtas su blogiu veda gilyn į blogį ir nuodėmę.
Atgailaujame už savo žodžius, nes jie yra mūsų blogų minčių ir jų raidos tąsa, o blogas žodis žudo, sužeidžia, nuveda klystkeliais ir neša tamsą. Blogas žodis pavojingas kaip dviašmenis kardas. Tai apima ne tik ištartus blogus žodžius, bet ir gerus žodžius, kuriuos norėjome pasakyti, bet neradome nei jėgų, nei drąsos, nei pakankamai išminties ar ramybės: kiekvieną patarimą, paguodos žodį ar nurodymą, kurio neištarėme, įtraukiame atgailaudami už žodžius.
Visa, ką padarėme bloga, įtraukiame į šią atgailą kaip pasiruošimą susitikimui Eucharistijoje. Kiekviena širdis ir siela lengvai pajunta, ką reiškia daryti neteisingai, ar tai būtų sau, ar kitiems, Dievui ar kūrinijai apskritai.
Sunkiau pajusti mums pasitaikantį pareigos nevykdymą, nes tai nereiškia, kad darome ką nors blogo, o jauti, kad galėjome padaryti geriau. Kai žmogus pradeda jausti savo pareigos neatlikimą ir dėl to gailisi, tai yra tikras ženklas, kad jis eina teisingu dvasiniu keliu.
Būtų gerai į asmeninę atgailą įtraukti šeimos, draugų, Bažnyčios ir pasaulio nuodėmes ir prašyti joms Dievo atleidimo bei gailestingumo.
Atgailos apeigos yra giliai žmogiškas ir krikščioniškas veiksmas. Jis turi būti asmeniškas ir sąmoningas. Todėl bet koks paviršutiniškumas yra nevertas žmogaus. Tai turi būti asmeniška ir sąmoninga, nes tai visada nauja pradžia. Todėl gera prisiminti, kad didysis Dieviškasis ženklas yra meilė, Dievo atleidimas. Šventosiose Mišiose šiai apeigai visada reikia skirti pakankamai vietos, išpažinti nuodėmę ir pripažinti Dievo gailestingumą.
Kyla pavojus, kad tai virs tuščiu formalumu, po kurio nebus jokių pokyčių. Neturėtume pradėti mišių, jei kas nors iš bendruomenės nėra pasirengęs atleisti ar atgailauti. Jei taip neatsitinka, kyla klausimas dėl mišių tikslo apskritai.
Laikas, kurį skiriame, ir rimtumas, atgaila, liūdesys, bet kartu ir atvirumas Dievo gailestingumui turėtų ženklinti Mišių pradžią kiekvieno tikinčiojo ir kunigo širdyje.

Melskimės…
O Dieve, gailestingasis Tėve! Dėkoju Tau, kad lauki manęs kaip geras Tėvas. Atėjau su savo nuodėmėmis, su traumomis ir baimėmis, su kartėliu ir rūpesčiais – tiek asmeniniais, tiek šeimos, tiek ir savo bendruomenės. Paimk mane į rankas, Tėve! Tegul šios liturginės aukos pradžia man būna susitikimas su Tavimi. Šis pasaulis ir viskas, kas vyksta, mane išsunkia, nes ten nėra meilės. Dabar noriu pasinerti į Tavo meilę ir išmokti Tave garbinti bei šlovinti.