Siena

Šv. Pranciškaus bazilikoje Sienoje, taip pat Italijoje, saugomas nuolatinis Eucharistijos stebuklas. Tai stebuklingai išsaugotos 223 mažos ostijos, kurios buvo pašventintos 1730 m. rugpjūčio 14 d. Šv. Pranciškaus bazilikoje. Ostijos buvo išsaugotos, nors pagal visus fizikos, chemijos ir biologijos dėsnius turėjo žūti. Tą pačią naktį, kai buvo pašventintos, jos buvo pavogtos dėl sidabrinės taurės, kurioje buvo laikomos. Nepaisant visų tuometinių Sienos bažnytinės ir civilinės valdžios pastangų, pašventintos ostijos buvo rastos tik rugpjūčio 17 d. rytą ir visiškai atsitiktinai netoli Šv. Marijos bažnyčios Provenzano mieste, nes vagys, įvykdę šventvagystę, jas buvo paslėpę bažnyčios aukų skrynelėje. Jos buvo pagarbiai paimtos iš tos skrynelės, nuvalytos dėl dulkių ir sąlyčio su pinigais, ir pamaldžiai bei atsargiai, su derama pagarba visų piliečių iškilmingoje procesijoje su giesmėmis ir maldomis grąžintos į Šv. Pranciškaus baziliką. Prasidėjo pamaldumo atnaujinimas su giliomis tikėjimo ir vilties išraiškomis, kurias atliko ne tik miestiečiai, bet ir daugelis aplinkinių gyventojų. Dėl higienos priežasčių konventualai paliko tas ostijas ir niekam jų nedalino per komuniją.

Laikas bėgo, o ant ostijų nebuvo pastebėta jokių pokyčių ženklų, nors tai būtų buvę natūralu. Taigi šis išniekinimo įvykis tapo Dievo malone, daugeliui eucharistinio tikėjimo šaltiniu ir įrodymu, kad Kristus yra tikras Eucharistijoje.

Kelis kartus ostijos buvo moksliškai tiriamos, pasitelkiant visas įmanomas technines priemones. Jos netgi buvo veikiamos aplinkybių, dėl kurių turėjo pasikeisti, tačiau pasikeitimas neįvyko. Mokslas visada turi tuos pačius duomenis: šventosios ostijos vis dar šviežios, nepažeistos, medžiagiškai nesugedusios, chemiškai grynos ir neturi jokių gedimo požymių. Jos yra susižavėjimo, nuostabos ir pagarbos objektas. Jų pažiūrėti atvyksta pavienės grupės ir rengiamos piligriminės kelionės. Tarp piligrimų buvo ir Šventasis Tėvas, popiežius Jonas Paulius II, 1980 m. rugsėjo 14 d. lankęsis Sienoje. Išklausęs liudijimų apie ostijų istoriją, jis giliai sujaudintas sušuko: JIS ČIA!

Nuolatinis Eucharistijos stebuklas iš Sienos, kuriam sustojo laikas, suteikia kiekvienam – pradedant skeptiškiausiais – galimybę savo akimis pamatyti ir savo rankomis paliesti didįjį stebuklą žemėje, prieš kurį lenkėsi net mokslas. Tegul šis stebuklas, kuris gyvuoja, pažadina šventoje krikščioniškoje širdyje gyvą troškimą duonos, nužengusios iš dangaus, ir tegul atgaivina pamaldžią meilę Tam, kuris tapo mūsų palydovu ir globėju iki laikų pabaigos ir kuris numalšina alkį ir troškulį, siūlo gyvenimą ir išganymą.

Visada gyva duona
(Šv. Augustino meditacija)

Ar girdėjote žodžius, kuriais jus šaukia Viešpats? Kas šaukia? Kas yra šaukiamas? Kokia puota ruošiama? Šeimininkas šaukia savo tarnus ir paruošia jiems savo kūną maistui. Kas išdrįstų valgyti savo Šeimininką? Ir Jis tarė: Kas mane valgys, gyvens dėl manęs. Valgyti Kristų reiškia valgyti gyvenimą.
Jis nebuvo atiduotas mirčiai, kad būtų suvalgytas, bet kad suteiktų gyvybę mirusiesiems. Kai Jis yra suvalgomas, Jis atiduoda savo stiprybę nieko neprarasdamas. Mano broliai, nedvejokime valgyti šios duonos: nėra jokio pavojaus, kad ji išnyks ar nebebus. Valgykime Kristų: suvalgytas Jis gyvena, atiduotas mirčiai, Jis prisikelia.

1. Kai Jį valgome, mes Jo nesulaužome į gabalus. Tai yra paslaptis, ir tikintieji žino, kaip priimamas Kristaus kūnas: kiekvienas gauna dalį, ir visos dalys turi tą pačią malonę. Kristus valgomas duonos gabalėliais, ir Jis visada yra vienas ir vientisas. Jis maitina mus Eucharistijoje, bet lieka vienas ir pilnas danguje ir jūsų širdyje. Jis buvo susivienijęs su Tėvu, kai nužengė į Mergelės Marijos prieglobstį: Jis pripildė jos prieglobstį, neapleisdamas Tėvo. Jis įsikūnijo, kad būtų valgomas žmonių, ir pasiliko su Tėvu, kad maitintų angelus.