2026 m. birželio 25 d. ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS PRANEŠIMAS

„Brangūs vaikai! Džiaukitės su manimi, nes Aukščiausiasis leidžia man būti su jumis, kad vesčiau jus pas Tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Džiaukitės, vaikeliai, ir būkite džiaugsmingi netgi sunkumuose – tuomet turėsite stiprybės, nes suvoksite, kad esate laikini, ir mokėsite viską paaukoti Dievui. Todėl nepamirškite: Aš esu jūsų Motina ir jus myliu. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą.“ ( Bažnyčiai pritariant

„Džiaukitės kartu su manimi, nes Aukščiausiasis leidžia man būti su jumis ir vesti jus pas Jį, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.“

   Man atrodo, kad mes nesigiliname į Dievo Motinos žodžius pranešimuose. Jei taip, tai yra gėda, didelis praradimas, o kartu ir ženklas, sakantis apie mus kai ką svarbaus: kad praradome dėmesį, kad nebepastebime perlų prieš savo akis.

   Vienas iš tų perlų yra Dievo Motinos džiaugsmas, apie kurį Ji kalba šiame pranešime. Dievo Motina džiaugiasi. Tai gera žinia, nes ir prisimindami, kokiais neramiais laikais gyvename, turime vilties.

   Tačiau dar svarbiau mums išsiaiškinti, kodėl Dievo Motina džiaugiasi. Įsiklausę į Jos širdį šiuose Jos žodžiuose, atrandame priežastis: dėl Dievo ir dėl mūsų. Dievas leido Jai ateiti pas mus ir vesti mus pas Jį. Iš Jos žodžių, kad Dievas Jai leido vis dar ateiti pas mus, darome išvadą, kad Ji nori pas mus ateiti. Ji išreiškė savo norą Dievui, Dievas leido Jai tai padaryti, ir už tai Ji Jam labai dėkinga. Iš šio dėkingumo ją užplūsta džiaugsmas ir laimė.

  Akimirką stabtelėkime ties klausimu: kodėl Dievo Motina nori, kad džiaugtumėmės kartu su Ja? Įsiklausydami į Jos širdį, atrandame keletą priežasčių. Pirma:  meilė niekada nenori būti viena, bet jaučia poreikį dalytis džiaugsmu su kitais. Antra:  Dievo Motina nori mus pažadinti iš miego, iš apatijos, kad suvoktume stebuklingą dovaną, dovaną iš Dangaus, Jos atėjimo mūsų laikais į žemę, į Medžiugorję, dovaną mums, žmonėms. Trečia, ir turbūt svarbiausia priežastis: Ji nori nukreipti mūsų žvilgsnį į Dievą, kuris yra Jos džiaugsmo priežastis.

   Klausimas: kai skaitėme ar girdėjome šiuos Dievo Motinos žodžius pranešime apie Jos džiaugsmą, ar jie mus palietė? Ar jie pažadino mumyse džiaugsmą? Ar džiaugiamės, kad Dievo Motina džiaugiasi, kad Ji yra su mumis, kad Ji ateina pas mus?

 Jei nesidžiaugiame, ką kita tai galėtų reikšti, jei ne tai, kad dėl mūsų būsenos reikėtų sukelti aliarmą, kad tai aiškus ženklas, jog nejaučiame Dievo Motinos artumo, kad atitolome nuo Jos širdies, tapome atšalę ir abejingi? Nes jei būtume arti Marijos širdies, džiaugtumės kaip Elžbieta, kai Ji ją aplankė. Su džiaugsmu ir nuostaba savęs klaustume: „Iš kur mums ši malonė, kad Dievo Motina ateina pas mus!? Kokia malonė, kad Dievo Motina nori, jog aš, būtent aš, bendradarbiaučiau su Ja skleidžiant taiką visame pasaulyje!“

Dievo Motina mums atskleidžia savo atėjimo pas mus tikslą: „nuvesti jus pas Jį, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. Ar suprantame Dievo Motinos džiaugsmo priežastį, kad tik Ji gali mus nuvesti pas Jėzų, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas? Kad tai suprastume, įsivaizduokime situaciją: kažkas pasiklydo džiunglėse, ir mes jį radome. Kokį džiaugsmą jaustume, jei galėtume išgelbėti tą žmogų, nes žinome kelią! Arba jei dykumoje sutiktume žmogų, kuriam pritrūko vandens, ir žinome, kur yra oazė ir šaltinis.

Džiaukitės, vaikeliai, ir būkite džiaugsmingi netgi sunkumuose – tuomet turėsite stiprybės, nes suvoksite, kad esate laikini, ir mokėsite viską paaukoti Dievui..“

„Džiaukitės“, – aiškiai kviečia mus Dievo Motina. Mes nedžiūgaujame, ar ne? Nes jei džiaugtumės, Ji nekviestų mūsų to daryti. Ir kodėl mes nedžiūgaujame? Argi mums nepakanka materialinių dalykų gyvenimui? Ar tai yra priežastis, kodėl mes nedžiūgaujame? Bet aš pažįstu žmonių, kurie buvo džiaugsmingi, bet neturėjo daug materialinių dalykų ir netgi stokojo pinigų.

O gal netekome mylimo žmogaus? Bet mano senelis Marijanas buvo džiaugsmingas, nors ir neteko abiejų sūnų. Žmonės sakydavo: „Eime pas Marijaną, tai bent prisijuoksime!“ „Džiaukitės net ir sunkumuose!“ Sunkumuose? Šiais laikais visuomenė mums sako: negali būti džiaugsmingas ar laimingas, jei nesidžiaugi savimi, jei turi sunkumų, išbandymų, jei rodai silpnybes, jei nesiseka, jei neatitinki kažkieno kito nustatytų kriterijų, jei neturi pakankamai pinigų… Visa tai ir dar daugiau turi pats sau suteikti, jei nori būti džiaugsmingas ir laimingas. Ir Dievo Motina mums sako kai ką, kas mus išlaisvina, palengvina ir teikia džiaugsmo: kad net ir sunkumuose galime būti džiaugsmingi.

Galbūt mus stebina Dievo Motinos žodžiai, bet paklausykime Pauliaus, kuris apie save sako, kad nepaisant sunkumų, jis visada yra patenkintas (o tai, mano nuomone, reiškia ir džiaugsmingą širdį): „Kalbu tai ne todėl, kad stokoju, nes išmokau būti patenkintas savo būkle.

Esu patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis.

 Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina!“ (Fil 4, 11–13).

Taip pat prisiminiau savo motiną, kuri buvo patenkinta ir džiaugsminga moteris. Kai stojau į seminariją, ji man pasakė: „Mano mylimas sūnau, jei gyvenime turi tik duonos ir vyno, būk patenkintas.“ Ji man tai pasakė, nes iš savo patirties žinojo, kad galime būti patenkinti, laimingi ir džiugūs net ir gyvendami kukliai, jei neturime daug materialinių dalykų ar išorinio saugumo.

 Dievo Motina toliau sako: „ir  turėsite jėgų.“ Pauliaus pavyzdys suteikia šviesą suprasti šiuos Dievo Motinos žodžius. Paulius visada patenkintas (ir džiaugsmingas), nes turi stiprybės. Ir tą stiprybę jam suteikia Jėzus. Jėzus jį sustiprina, kad jis eitų per gyvenimą, kuriame susiduria su daugybe kliūčių, bet yra patenkintas (ir džiaugsmingas).

   Kada Paulius atrado lemiamą Kristaus stiprybės galią? Tris kartus maldavo Jėzaus išvaduoti jį nuo dieglio jo kūne (žr. 2 Kor 12, 7–10). Jėzus jam neatsakė, bet Paulius vis tiek džiaugėsi. Kodėl? Nes jis suprato, kad Jėzus jam duoda kažką daug didesnio nei patenkina vieną iš jo prašymų. Ir tas „didesnis“ buvo Jo stiprybė: „Tau gana Mano malonės, nes galybė tampa tobula silpnume.“ Pauliaus akys atsivėrė: svarbiausia buvo ne tai, kad Jėzus išvaduotų jį iš (išorinių) kryžių ir sunkumų (nes tokių visada bus), bet kad sustiprintų jį iš vidaus, sustiprintų jo dvasią, kad jis galėtų teisingai elgtis susidūręs su sunkumais.

Perkeltine prasme tiktų toks pavyzdys: svarbiausia, ką sportininkas turi daryti, yra treniruotis, kad sustiprintų raumenis ir būtų pasiruošęs varžyboms, kai susidurs su kliūtimi…

   Sužinojęs ir patyręs Kristaus galią, Paulius buvo apimtas nuostabaus džiaugsmo: „Todėl aš mėgaujuosi silpnumais, pažeminimais, sunkumais, persekiojimais, kančiomis dėl Kristaus.“ Kaip tai mums primena Dievo Motiną: „Džiaukitės net ir varguose.“ Grįžkime prie Dievo Motinos žodžių, kurie seka toliau: „nes suvoksite, kad esate laikini, ir mokėsite viską paaukoti Dievui…“  Kaip galiu džiaugtis, jei žinau, kad esu laikinas? Ir kaip tada galiu turėti stiprybės? Ar neturėčiau tada liūdėti? Ir prarasti jėgų? Koks yra ryšys tarp „džiaugsmo“, „stiprybės turėjimo“, „suvokimo, kad esame laikini“ ir „visko atidavimo Dievui“?

 Prisiminkime Pauliaus išvadą: „Kai esu silpnas, tada esu stiprus.“ Kai žinau, kad esu silpnas (trumpalaikis), ieškau Dievo. Kai manau, kad esu stiprus, man Dievo nereikia. Kai esu silpnas (praeinantis), prašau Kristaus suteikti man stiprybės. Ir tada aukoju Dievui savo gyvenimą, dabartį ir ateitį, viską, ką turiu.

 Ką reiškia „viską paaukoti Dievui“? Aš kam nors ruošiuosi. Labai stengiuosi viską gerai paruošti, sutvarkyti ir tada sakau: „Jėzau, aš tai darau, bet Tu viskam vadovauji! Tegul būna taip, kaip Tau atrodo geriausia! Tu dirbi per mane! Aš esu rašiklis Tavo rankoje.“ Tada dirbu, bet jaučiuosi palengvėjęs, be nerimo ir įtampos, be baimės, nes savo darbo rezultatus patikėjau Jėzui. Dirbu, bet tikiu, kad viskas bus gerai, taip, kaip yra geriausia. Ir bus geriau, nei įsivaizdavau. Tokia ir mano patirtis. Dabar lengviau suprasime Pauliaus išvadą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, neaiški: „Dar mieliau girsiuosi savo silpnybėmis, kad Kristaus galybė gyventų manyje.“ Tarsi sušukčiau: koks sunkumas mano gyvenime! Kokios silpnybės! Kodėl? Nes tokiose situacijose ieškau Kristaus ir Jo stiprybės! Tada, kaip ir Paulius, prašau Jėzaus ne pašalinti iš manęs kokį nors „dyglį“, sunkumus ir kryžius, bet sustiprinti mano dvasią, mano pasitikėjimą Juo, mano meilę… Suprantu, kad stipri dvasia yra labai svarbi gyvenime. Svarbiausia yra pokyčiai mano širdyje, o ne tai, kad nuolat noriu, jog aplinkiniai žmonės keistųsi, kad visada turiu jaustis patogiai. Nes kai mano širdis keičiasi, viskas atrodo kitaip. Ir kryžiai, ir sunkumai, ir žmonės, ir jų trūkumai, ir sėkmės, ir nesėkmės, ir turėjimas, ir neturėjimas… Koks džiaugsmas seka po to! Koks džiaugsmas po to, kai patirsiu, kaip Kristus mane stiprina iš vidaus, kad galėčiau kitaip žiūrėti į sunkumus, problemas, trūkumus, į žmones ir jų silpnybes! Koks džiaugsmas, kai ryte prašau Jėzaus sustiprinti mano meilę, kad tą dieną, kai susitiksiu su žmonėmis, man nereikėtų reaguoti piktai, nervingai kaip anksčiau! Kodėl? Nes turiu stiprybės! Nes meilė manyje tapo stipresnė, nes manyje atsirado daugiau laisvos „erdvės“, kad galėčiau mąstyti, matyti, reaguoti kitaip.

„Todėl nepamirškite: Aš esu jūsų motina ir myliu jus.“ Nepamirškite – mes Ją pamiršome, ar ne? Jei gyvename Medžiugorjės parapijoje arba kai įžengiame į Medžiugorję ir iš tolo matome parapijos bažnyčią arba Apsireiškimo kalną ir Kryžių kalną, ką jaučiame? Arba jei gyvename toliau nuo Medžiugorjės ir išgirstame žodį „Medžiugorjė“, ką jaučiame savyje? Kad pasirodo Dievo Motina? Kad Ji kviečia mane atsiversti…? Kad Ji yra Motina, kuri mane myli? Jei to nejaučiame, išvada aiški: mes pripratome, užmigome, tapome nejautrūs, akli ir kurti. Pamiršome Motiną, kuri mus (jus) taip myli, kad ateina pas mus išvesti mūsų iš džiunglių, kuriose pasiklydome, parodyti mums šaltinį, nes esame ištroškę nepaisant visko, ką turime. Malonė teka šalia mūsų, o mes liekame ištroškę. Dirbame ir dirbame, ir ką gauname? Gauname riešutą, bet liekame alkani, nes nežinome, kaip jį atidaryti, ir nežinome, kad viduje yra maisto! Koks liūdesys! Kokia nauda iš visko, jei mūsų siela nelinksma! Galiausiai prisiminkime tą, kuris, nepaisant visko, ir iš tiesų nepaisant visko, niekada nepamiršo savo Motinos. Jo mintis tokia: kai žmogus patiria Dievo meilę, jis šokinėja iš džiaugsmo. Ir jis dalinsis šiuo džiaugsmu su kitais:

„Meilė, kuri tave myli, yra duodama besąlygiškai. Ji iš tavęs nieko neprašo, išskyrus tai, kad leistum jai tave mylėti. Nesivargink dėl žmogiškos ribotos ir sąlyginės meilės, bet šokinėk iš džiaugsmo ir dainuok. Ši meilė nelaukia, kol tu tobulėsi, kad galėtų tave mylėti, bet myli tave, kad galėtum tobulėti ir toliau augti iki pilnatvės, kurios trokšta tavo širdis.

  Žmonės, išskyrus tavo motiną, paprastai laukia, kol būsi toks, kokio jie nori, kad norėtų tave matyti, kad galėtų tave mylėti. Šiuo atveju taip nėra! Kai tik atsiversi šiai meilei, aplinkiniai žmonės bus laimingi, džiaugsmingi, ramūs, pajėgūs gyventi. Melskis, kad galėtum tai pasakyti kiekvienam žmogui ir parodyti: kad visi šokinėtų iš džiaugsmo, nes tu juos myli.“ (kun. Slavko Barbaričius)

Atverk savo širdį Dievo Motinos žodžiams iš šio pranešimo: „Aš esu tavo motina ir myliu tave.“ Ką jauti viduje skaitydamas šiuos žodžius? Galbūt jauti Dievo Motinos širdies plakimą ir  tu šokinėji iš džiaugsmo…