Koks didelis džiaugsmas apėmė Jėzaus mokinius, kai po Jo mirties išgirdo sveikinimą: „Ramybė jums!“. Jų padėtis tuo metu išoriškai nepasikeitė. Roma išliko galinga, jų baimės neišnyko, jų problemos išliko. Tačiau jų širdys pasikeitė, nes Jėzus išsklaidė jų baimę ir nerimą.

Jo žodis atneša ramybę. Po Jėzaus žodžio nurimsta šėlstanti jūra ir nutildomos blogio jėgos. Jėzaus balsas taip pat yra kvietimas pakeisti savo gyvenimą ir sekti Juo. Jo balsas viską pakeičia ir daro stebuklus.

Marija primena mums, kad šis Jėzaus žodis veiksmingas ir šiandien, ir mes galime jį išgirsti maldoje. Jis siunčia Ją būti su mumis, kaip Ji buvo su mokiniais jų baimės ir nerimo metu. Ji padėjo jiems išlikti vieningiems, išlikti maldoje ir neprarasti vilties.
Šiais sunkiais laikais, kai Ji kalba apie kryžkelėje atsidūrusią žmoniją ir grėsmingą pasaulį, Jos balsas aidi iš Medžiugorjės: „Grįžkite pas Dievą, prie Dievo įsakymų, kad jums būtų gerai žemėje ir išeitumėte iš krizės, kurioje atsidūrėte, nes neklausote Dievo, kuris jus myli, trokšta jus išgelbėti ir vesti į naują gyvenimą“ (2022 m. kovo 25 d.).
Marija mus moko, kad ramybė prasideda širdyje, kuri maldoje artinasi prie Dievo. Ramybė šeimoje ir pasaulyje prasideda mano paties širdyje. Mes negalime atnešti ramybės, jei patys jos neturime. Širdies ramybė randama sujungiant savo kančią su Jėzaus kančia. Šventieji yra mums liudytojai, kad galime atnešti Jėzaus ramybę net tada, kai aplink mus viešpatauja didžiulis neramumas, kai siaučia neapykanta ir karas.
Šventasis Maksimilijonas Kolbė Aušvice liudijo, kad net pragaro, smurto, neapykantos ir mirties akivaizdoje įmanoma išlaikyti ramybę širdyje. Kai kalinys artėjo prie mirties, maldavo savo gyvybės dėl žmonos ir vaikų, Maksimilijonas Kolbė žengė į priekį ir pasakė, kad eis vietoj jo. Kolbė negalėjo pakeisti Aušvico. Jis negalėjo sustabdyti karo. Jis negalėjo pašalinti jį supančio smurto, bet jis galėjo nuspręsti, kas bus jo širdyje. Jo širdis priklausė Jėzui. Kur buvo neapykanta, jis atnešė meilę. Kur buvo baimė, jis atnešė pasitikėjimą. Kur buvo mirtis, jis liudijo gyvenimą. Jo istorija skatina mus, kad ir mes galime būti ramybės nešėjai ten, kur gyvename. Šventoji Motina Teresė gyveno tarp sergančių, apleistų ir gatvėse mirštančių žmonių. Kiekvieną dieną ji susidurdavo su didelėmis kančiomis. Ji negalėjo išspręsti visų pasaulio poreikių. Tačiau kiekvienas jos aplankytas žmogus galėjo jausti, kad jis nėra vienas, kad kažkas jį myli. Jos ramybė neatsirado iš lengvo gyvenimo. Tai kilo iš maldos ir suvokimo, kad Jėzus buvo žmoguje, kuriam ji tarnauja.
Taikos Karalienė labai konkrečiais moko mus, kaip atnešti ramybę. Ramybės nešėjas yra tas, kuris atsakingai stengiasi atversti savo širdį. Jis stengiasi gyventi pagal Jos pagrindinius pranešimų punktus: malda, kasdienis Dievo žodžio apmąstymas, pasninkas, dažna šventoji išpažintis, Eucharistijos priėmimas ir gerų darbų atlikimas. Naujais mokslo metais taip pat užsibrėžkime namų darbų užduotį: mums nereikia spręsti visų pasaulio problemų, bet galime atnešti ramybę vienam sutiktam žmogui. Pradėkime namuose, savo šeimose ir bendruomenėse.
Kiekvieną dieną galime kam nors atleisti, išklausyti, padrąsinti liūdintį žmogų. Kiekvieną dieną, užuot ginčijęsi, galime pasirinkti ramybę ir už ką nors melstis.

Malda

Dėkojame Tau, Dangiškoji Motina, kad vedi mus pas Dievą ir prie maldos. Padėk mums sugrįžti pas Jį, ypač šiuo pagundų, baimės ir nerimo metu. Dėkojame Tau už rožinį, kurį duodi mums kaip brangią priemonę ir pažadą, kad per jį galime siekti brangios ramybės dovanos. Padėk mums atnaujinti bendrą maldą savo šeimose, kurti maldos bendruomenes ir nenuilstamai pasilikti su Tavimi maldoje, kol mūsų širdyse, mūsų šeimose ir visame pasaulyje įsiviešpataus ramybė. Ypač patikime Tau savo brolius ir seseris visame pasaulyje, kurie nesimeldžia ir dar nepažįsta Jėzaus. Prašyk malonės jiems, kad ir jie galėtų pajusti Jo balsą ir išgirsti Jo sveikinimą: „Ramybė jums!“ Amen.